- paralius
- parãlius sm. (2) Jrb 1. žr. paralis: Tave parãlius užtiks, paims girtą J. Paralius metė jįjį ir pusę atėmė J. Tau kas, ar paralius trenkė?! rš. O kad tave būtų paralius paėmęs, nekaip pas mane jauną atėjęs! JD1020. 2. keik. velnias, nelabasis: Eik nestovėjęs, paraliau! Vlkv. ^ O tu, paraliaus snuki! Alk. Kad tave parãlius! Grš. Kad jį parãliai paimtų, koks greitas! Rm. Och juos parãliai, kokias abares užstatė! Btg. Po paraliais, ar aitvaras jam to pinigo tiek prineša! rš. Po parãliais, numečiau virbalą į žabus, neberasiu Jnš. Toks gi vyras, po paraliais! rš. Neatsargiai pasielgė, po šimts paralių! rš. Pas mane šilta – po parãlių! Lp. Tas pats parãlius (ne geriau) ir tę Gs. O parãliai jį žino, kur jis išėjo Gdl.
Dictionary of the Lithuanian Language.